Žirmūnas Pakirkšna

Here's to the nights we'll never remember with the friends we'll never forget.

Menu Close

Author: Žirmūnas Pakirkšna

Debesys

Nors ir smarkiai lyja, Eva stovi autobusų stotelėje be pastogės. Dabar jai visai nesvarbu, kad kiaurai merkia sunkūs lietaus lašai. Šią akimirką Eva paskendusi mintyse apie tai, kaip netrukus iš už netoliese esančios eilinės “ypač pigių naujausios siuntos” dėvėtų rūbų parduotuvės kampo pasirodys Igoris ir jiedu važiuos žiūrėti filmo. To naujo apie mėlynus išstypusius žmones su karviškai didžiulėmis geltonomis akimis. Gal tai ir ne visai toks filmas į kokį ji norėtų eiti per pirmą rimtą jų pasimatymą, tačiau Igoris labai norėjo jį pažiūrėti. Jiedu visai neseniai susipažino klube ir, apsikeitę numeriais, iki šiol bendravo beveik vien žinutėmis. Vos du sykius buvo nuėję kažkur. Tačiau dabar Eva jaučiasi įsimylėjusi ir žada pasakyti vaikinui tai šiandien.

Lietus permerkė kiaurai jos ploną vasarinę suknelę. “Reikėjo pasiimti skėtį”, pagalvoja Eva. Permirkęs gėlėtas rūbas prilimpa prie kūno, apgaubia kiekvieną jos kūno išlinkimą. Pro permatoma tapusią suknelę matosi šio vakaro pasirodymui parinkti dailūs apatiniai. “Man patinka kaip atrodo mano plaukai po to, kai išlipu iš dušo – dabar jie turėtų atrodyti panašiai”, tyliai sau pasidžiaugia Eva. O tas šaltas lietus vis nesiliauja ir ji ima šiek tiek gailėtis nusprendusi ateiti šiek tiek anksčiau nei sutarta.

Eva žvilgteli aukštyn į juodą dangų, kuris vis pila šaltus ir sunkius lašus tiesiai ant jos. “Keisti tie debesys”, pagalvoja ji. “Jie lygiai tokie pat vieniši kaip ir mes – žmonės”, vėl susimąsto. Bando stebėti kaip tie didžiuliai lietaus lašai krinta ant asfalto ir subyra į mažyčius lašelius. Stebi kaip lietaus lašai krinta ant šaligatvio plytelių, o nuo jų – ant jos basučių. Eva žvilgteli į buvusio vaikino dovanotą laikrodį – Igoris vėluoja jau beveik dešimt minučių. “Tikriausiai sugrįžo pasiimti skėčio”, nusprendžia Eva.

Tuo pat metu vos už kelių šimtų metrų trečiame daugiabučio aukšte Igoris dulkina vakar klube suviliotą paną. Jis mėgsta panas dulkinti šuniuku. Paklupdo ant lovos krašto  ir liepa išsiskėsi, mat jis nemėgsta, kai  mergiočių kojos tokioj pozoj būna suglaustos. Būtent taip sulankstyta yra ir dabar tvarkoma pana. “Nebloga šita, reiktų dar kada susitikti”, pagalvoja vaikinas. Igoris nenaudoja prezervatyvo. Jis žino kaip viskas bus – kai jis bus netoli finišo, dešine ranka griebs jos kairį petį,  nutemps nuo lovos ant kilimo, kur ją vėl paklupdys, o tada ji jau pribaigs burna. Visada taip buvo ir Igoris visai negalvoja apie tai, kad jo dulkinama pana nespės net priartėti prie to jausmo, kurį jis jaus. “Ją čia atsivedžiau dėl to, kad tenkintų mane, kai norės, kad aš ją tenkinčiau, mane parsives namo”, abejonės akimirkomis mąsto Igoris.

Eva žvilgteli dar kartą į laikrodį – jau dvidešimt minučių. “Tikiuosi, jam viskas gerai”, ima jaudintis ji ir išsitraukia mobilų telefoną, “nenorėčiau, kad jam kas nutiktų, pasauly ir taip trūksta gerų žmonių”.

Igorio mobilusis supypsi. Dabar jis nuogas guli lovoj ir rūko cigaretę. Jam patinka parūkyti kaskart po savo reikalų baigimo. “Šitos liežuvis išmano, ką daro, gal reiktų dar kartą ją čia atsivesti”, pagalvoja. Igoris pasiima mobilų telefoną, paskaito gautą žinutę, kurioje Eva klausia ar jam nieko nenutiko, ar jam viskas gerai. “O taip, man viskas gerai, netgi labai gerai”, mintyse atsako. Atrašyti nesiruošia, vis tiek Eva jam nelabai patinka. “Ji turi dailius papus bei gražų užpakalį”, kartą jis pasakojo savo draugui, “bet jau du kartus nuėjau su ja kažkur, o ji tokia kaip iš bibliotekos – kalba man apie knygas, eilėraščius kažkokius, klausia apie politiką kažko”. Ne, Igoris nepamiršo, kad tarėsi eiti su Eva į kiną, tačiau jis jau matė tą filmą su kita pana, kuri labiau mėgsta dalintis savo turtu. Be to, Igoriui ne itin patinka kalbos apie politiką ir rašytojus.

Tatjana grįžta iš dušo, mato, kad Igoris padeda mobilų į šoną. “Viskas gerai?”, klausia ji. “Ai… Brolis…”, tepasako jis. Tatjanai ir nereikia kitokio atsakymo, ji lipa lovon ir prisiglaudžia prie Igorio. “Jis toks mielas”, pagalvoja, “niekas nėra manęs taip vertinęs kaip jis”.

Šlaput šlaputėlė Eva stovi stotelėje ir žiūri į debesis, kurie jai atrodo tokie pat vieniši kaip žmonės. Ji stovi lietuje ir laukia. Į stotelę ateina treningais pasipuošęs paauglys ir ima atvirai spoksoti Evai į papus. “Kažin, kodėl panos krūtinė yra vadinama papais?”, ima galvoti. O sunkus lietaus lašai vis labiau plauna gatvės grindinį. Evai darosi šalta. “Dar penkias minutes”, pažada sau nors žino, kad stovės gerokai ilgiau ir lauks jo. “Kad bent kažką parašytų, kad bent atsiprašytų, jei nežada ateiti ar tiesiog pamiršo, juk nieko tokio”, sako ji sau tyliai, “o dabar nežinau, ko laukiu, nežinau ar sulauksiu”.

Prie lango sėdi močiutė ir stebi lietų. Jai šilta viduj, nereikia kažkur eiti, tačiau ji neturi daugiau ką veikti. Ji mielai pasikeistų vietomis su ta jauna panele gėlėta suknele, kuri jau beveik valandą stovi autobusų stotelėje. Močiutė jau pastebėjo, kad ta permirkusi panelė nelipa į jokius autobusus, vadinasi, kažko laukia. “Tikriausiai vėluoja šiek tiek”, pagalvoja močiutė ir prisimena jaunystę, kai irgi laukdavo. Tačiau senelis nevėluodavo. Dabar nei ji, nei jos jau niekas nebelaukia. Senolė pakelia akis į viršų ir pagalvoja, “o tie debesys – visai kaip žmonės – tokie vieniši”.

Perskaitėte Иванушки International dainą “Тучи”.

Man nerūpi badaujantys Afrikos vaikai

O taip, bjaurėkitės manim, nes aš pasakiau tai, ko niekas sakyt nenori. Matai, ką aplinkiniai pagalvos. Jei taip pasakytume, kokie gi baisūs, blogi, beširdžiai ir gal dar bedvasiai pasidarytume iškart. Taip iš gerų žmonių virstume visai blogais, jei tik garsiai ištartume tai, ką galvojame. O aš sakau – dėjau! Man nerūpi visi tie badaujantys vaikai Afrikoje, jų AIDS problemos, neturėjimas kuo apsirengti ir kitos bėdos. Tiesiog nerūpi.

Pamenu, anksčiau sėdėdavau darbo valgykloj kur per televizorių rodydavo reklamą. Atseit, tik 50 kažkokios šalies kapeikų per dieną ir tu gali pakeisti kieno nors gyvenimą. Bet kaip jau minėjau aukščiau – dėjau. Aš turiu savo gyvenimą ir bandau jį padaryti geresnį. Ar man kas nors duos 50 geležinių per dieną, kad pakeistų mano gyvenimą? „Ne, asile, nesulauksi nieko taip kalbėdamas“. Kažkas panašaus skamba galvose, taip? Nerūpi man labdaros programos ir visi kiti “gerumo” apsireiškimai.

Spėk ką dabar daro tas mažas šūdžius su nuo prarūgusių vaisių išsipūtusiu pilvu, kol tu krapštai piniginę, kad rastum centą ar du ir pakeistum jo gyvenimą? O gi, tikriausiai, sėdi už savo iš žirafos ir raganosio mėšlo suręstos trobelės ir smauko masturbuojasi, žiūrėdamas į besiporuojančias makakas. O kam jam eit sodint pupeles ir po to jų pririjus bezdėt, jei galima palaukt “Raudonojo kryžiaus” ar dar jokios rūpestingųjų organizacijos dailių savanorių, kurios atveš siuntą ryžių ar troškintos jautienos skardinėse? Kokio velnio stengtis kažką daryti, jei galima nieko neveikti ir palaukti, kol kažkoks tėtukas užplos vaikui diržu per šikną ir pasijutęs kaltas, sukrapštys kelis centus ir juos paaukos, kad pasijustų ramesnis, atpirkęs kaltę ir teisus prieš dievą, į kurį greičiausiai net netiki. Taip, maždaug dėl viso pikto.

AIDS – dar viena smagi Afrikos problema. Čia kaip mes negalim gyventi be ledų, tai anie negali gyvent be AIDS, ŽIV ir kitokio šūdo “klynuose”. Blin, gal čia kokia mada? Visi žino, kad kai kuriose afrikiečių šalyse kas antras gyventojas yra užsikrėtęs ta bjaurastimi. Vaikai, tikriausiai, į tą statistiką irgi įtraukiami, nes čia prieš kelis metus buvo praskriejusi istorija, kai kažkokie amerikiečių mokslo žmonės rado devynerių metų berniuką, kuris jau buvo užsikrėtęs AIDS. (Matyt, pas juos kunigai tokie pat kaip mūsiškiai. Na, gal mama sirgo – nieko smarkiai tai nekeičia.) Tie patys amerikonai bandė parodyt aniems, kad kandonai prezervatyvai yra geras dalykas, bet juodukams nepatinka papildoma skūra, tai toliau kala į klyną žinodami, kas po to bus. Tai pasakykit man, kokio velnio man sukt galvą dėl kažko, kuris pats renkasi AIDS. Mes turim pripažint, kad jie kitokie – kitokie įpročiai ir tradicijos. Gal AIDS – būdas romantiškai iš meilės numirt?

Dauguma atiduodančių visokius rūbus Afrikai net nesuvokia, kad beveik niekas iš paaukotų dalykų Afrikos niekada nepasiekė ir nepasieks. Čia maždaug tas pats kas išmest į šiukšlyną. O tie likučiai, kurie galų gale visgi pasiekia Afriką, lygiai taip pat daro tuos juodukus tinginiais ir parodo, kad norint kažką gauti, nereikia nieko daryti. Visi mes žinom, kad esam tokie pat gyvūnai kaip ir tie lakstantys miškuose, stepėse ar kalnuose. Mums tereikia valgyt ir poruotis – paprasta kaip du kart du. Mūsų pasauly niekas už dyką valgyt neduos, o ir panos nelabai nori poruotis su tuo, kuris išmaitint jų negalės – lygiai tokie pat paprasti gamtos dėsniai. O kokio šūdo aniems mokytis, dirbt ir stengtis kažką pasiekt, jei nemokamai aprengia (kad ir kaip prastai ir nemadingai, bet užtat dykai), nemokamai duoda pavalgyt, o pasidulkint irgi nesunkiai gali rast. (Kas neranda, tampa kunigais.)

Mūsų geraširdžių gerumas neleidžia Afrikai pradėti žengti pirmyn. Čia mūsų “Raudonasis kryžius” ir kitos “I do fucking care about them” tipo organizacijos padaro juos tinginiais ir nenorinčiais nieko siekti. Taip, žudykit Afriką savo gerumu, o aš geriau sesei nupirksiu kokį rankinuką iš eBay už 50 popieriaus negu duosiu kažkam 50 centų. Gal tada kuris nors žąsiukas atsikels nesulaukęs už mano pinigėlius nupirkto karbonado, pasiims į ranką akmenį ir sutraiškys galvą kokiai antilopei – va tau ir pradžia link geresnio gyvenimo jam pačiam ir jo būsimai šeimai. Kažkas pasakė, jei alkanam žmogui duosi žuvį, jis bus sotus visą dieną, bet jei išmokysi žvejoti, jis bus sotus visą savo gyvenimą. Panašu, kad ne nuo to galo “gelbėti anų gyvenimus” mes pradėjom.

“Everybody wants to save the world; nobody wants to help Mom do the dishes.”
– PJ O’Rourke

© 2021 Žirmūnas Pakirkšna. All rights reserved.

Theme by Anders Norén.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos